Minint 103-iąsias Vasario 16-osios metines, miestų aikštės ir gatvės liks neįprastai tuščios ir ramios. Tiesa, nors ir negalėsime dalyvauti tradiciniuose šventiniuose renginiuose ar susibūrimuose, tai ne priežastis atsisakyti šventinės nuotaikos.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vasario 16-ąją kviečia švęsti namuose, pasipuošiant tautine atributika, gaminant simbolinius tautinio paveldo patiekalus, giedant himną ir kitaip skleidžiant šventinę valstybingumo nuotaiką.
Turininga pramoga – signatarų žingsnių iššūkis
Prie Vyriausybės siūlomų idėjų Vasario 16-osios minėjimui namuose prisijungė ir nemokamos mobiliosios vaikščiojimo programėlės „#walk15“ komanda, kviečianti tapti specialiai šiai šventei sukurtos edukacinės iniciatyvos – virtualaus signatarų žingsnių iššūkio – dalimi.
„Nors mūsų laisvalaikio praleidimo būdai šiuo metu kiek apriboti, tai visai nereiškia, kad negalime atrasti smagių ir turiningų aktyvacijų namuose. Priešingai, šie metai ypatingai naudingi įgyti naujų įgūdžių, žinių ar praplėsti jau turimas. Dėl šios priežasties, į pagalbą pasitelkime išmaniąsias technologijas ir Vasario 16-ąją visi kartu paminėkime virtualioje erdvėje – prisimindami iškiliausios asmenybes, padėjusias pamatą šiandieninei mūsų valstybei“, – kviečia mobiliosios programėlės „#walk15“ kūrėja Vlada Musvydaitė.
Vasario 16-osios dieną mobiliojoje programėlėje „#walk15“ startuos virtualus signatarų žingsnių iššūkis. Prie jo prisijungti norintys dalyviai bus kviečiami išsirinkti vieną iš 20, labiausiai jiems imponuojančių Nepriklausomybės akto signatarų, ir simboliškai už jį eiti iki pat žingsnių iššūkio pabaigos – kovo 11 d. Tiesa, programėlės kūrėja ragina nepamiršti visiems mums svarbių saugumo rekomendacijų ir žingsnius rinkti tik namuose ar aplink juos.
Prisijungia ir Nepriklausomybės akto egzemplioriaus atradėjas
Prie signatarų žingsnių iššūkio iniciatyvos prisidėjo ir 2017 m. originalų Nepriklausomybės akto egzempliorių lietuvių kalba Berlyne atradęs, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Su profesoriaus pagalba visus žingsnių iššūkio dalyvius reguliariai pasieks informacinės žinutės, pristatančios įdomiausius kiekvieno signataro biografijos faktus.
„Vasario 16-oji – viena svarbiausių datų mūsų istorijoje. Minime jau 103-iąsias Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo metines! Kviečiu jus prisijungti prie mobiliosios programėlės „#walk15“ iniciatyvos – signatarų žingsnių iššūkio. Eikime už nepriklausomybę ir kartu prisiminkime istorines asmenybes, sukūrusias sąlygas mums puoselėti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“, – sako profesorius Liudas Mažylis.
Signatarų žingsnių iššūkio iniciatyva startuoja vasario 16 d. Prisijungti prie jos galima į savo telefonu parsisiuntus nemokamą vaikščiojimo programėlę „#walk15“. Išmaniąsias technologijas ir socialinius tinklus gyventojai raginami pasitelkti ir dar vienai misijai – šventinės nuotaikos skleidimui, dalijantis smagiomis nuotraukomis su savo artimaisiais, draugais, kolegomis ar svetur gyvenančiais tautiečiais.
Šiek tiek istorijos..
Lietuvos nepriklausomybės aktas –1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Tarybos pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė. Dokumentas pasirašytas Vilniuje, adresu Pilies g. 26, kur šiandien veikia Signatarų namų muziejus.
2017 m. Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve Berlyne Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis rado originalų, ilgus dešimtmečius ieškotą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto egzempliorių lietuvių kalba su visais 20 signatarų parašų.
Vasario 16-osios signatarai
- Saliamonas Banaitis (1866-1933). Tai Lietuvos spaustuvininkas, leidėjas, signataras, kurio visą gyvenimą lydėjo naujų žinių bei mokslo siekis ir aktyvus lietuvybės puoselėjimas. Vienas svarbiausių S. Banaičio gyvenimo etapų – 1904 m. Rotušės aikštėje atidaryta pirmoji Kaune lietuviškų leidinių spaustuvė. Melagingai prižadėjęs valdžiai leisti leidinius prorusiška dvasia, iš tiesų jis siekė trijų dalykų: parodyti iniciatyvą steigiant lietuvių pramonės įmones, gaivinti lietuvišką spaudą, įjungti lietuvius į spaustuvininkystės amatą. Tai jam puikiai pavyko, o 1918 m. vasario 16 d. visą gyvenimą aktyviai puoselėtą lietuvybę jis užtvirtino ir parašu Nepriklausomybės akto deklaracijoje.
- Jonas Basanavičius (1851-1927). Lietuvių tautos patriarchu tituluojamas J. Basanavičius buvo aktyvus visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas ir gydytojas. Marijampolėje pradėtus mokslus tęsė Maskvoje, o vėliau gyveno ir dirbo Čekijoje bei Bulgarijoje, kur išleido ir pirmąjį „Aušros“ numerį. XX a. pradžioje grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į aktyvią lietuvybės puoselėjimo veiklą.
J. Basanavičiaus pastangomis organizuoti archeologiniai kasinėjimai įvairiose Lietuvos vietose, buvo pasipriešinta caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti kaip miesto vandentiekio sistemos dalį. Rengiant 1905 m. Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui. 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, kuriai pirmininkaudamas 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės aktą.
- Mykolas Biržiška (1882-1962). Tai lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, lietuvių tautosakos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, pedagogas, publicistas, signataras. Sakoma, kad net ir įspūdinga lietuvybės puoselėjimo veikla išsiskiriančių Vasario 16-osios akto signatarų gretose, viena įspūdingiausių asmeninių biografijų pasigirti galėjo M. Biržiška.
Studijų metais tapo aktyviu Lietuvių studentų draugijos dalyviu, už tai 1902 m. vasarį buvo suimtas, iš pradžių nuteistas 2 metams ištremti į Vakarų Sibirą, bet iki liepos mėnesio išlaikytas Maskvos Butirkų kalėjime. Baigęs studijas stojo į advokatūrą, dirbo advokato padėjėju, bet, advokatūra mažai tesiversdamas, labiausiai atsidėjo literatūros istorijai ir visuomenės darbui. 1915 m. tampa pirmosios lietuvių gimnazijos direktoriumi, aktyviai įsitraukė į lietuvių, besirūpinančių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, veiklą ir 1917 m. išrenkamas į Lietuvos tarybą. 1918 m. vasario 16 d. tampa Lietuvos nepriklausomybės akto signataru.
- Kazimieras Bizauskas (1893-1941). Tai diplomatas, teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo darbuotojas, visuomenės veikėjas, ateitininkas, vienas Lietuvos banko steigėjų. 1917 m. dalyvauja Lietuvių konferencijoje Vilniuje, o vėliau išrenkamas ir Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. tampa jauniausiu Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru.
- Pranas Dovydaitis (1886-1942). Tai ne tik signataras, bet ir Lietuvos Ministras pirmininkas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedistas, apie 40 periodinių leidinių redaktorius ir leidėjas.
Nuo pat studijų laikų P. Dovydaitis buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Studijuodamas Maskvoje, dalyvavo lietuvių gyvenime, skaitė referatus lietuvių studentų draugijoje, rašė mokslinius straipsnius „Vilčiai“, „Draugijai“, „Šaltiniui“, „Aušrinei“. 1911 m. Kaune išleido „Draugijos“ priedą – žurnalą „Ateitis“, kurio pirmajame numeryje išdėstė ateitininkų ideologines pažiūras. P. Dovydaitis tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėju. 1917 m. Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
- Steponas Kairys (1879-1964). Tai aktyvus Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius. S. Kairys labiausiai žinomas kaip vienas iš keturių maištininkų, kurių dėka Aktas pasirašytas be labiausiai signatarus kiršinusios formuluotės „glaudžiai orientuojasi į Vokietiją“. S. Kairys buvo vienas iš Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – S. Kairio, J. Vileišio, M. Biržiškos ir S. Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.
- Petras Klimas (1891-1969). Tai Lietuvos teisininkas, istorikas, publicistas, redaktorius, diplomatas, užsienio reikalų ministras. Dar studijuodamas P. Klimas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, skaitė pranešimus suvažiavimuose. Vadovavo prie draugijos veikusiai lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisijai, 1915 m. parengė vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“, sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“. Tais pačiais metais apsigyvenęs Vilniuje, įsitraukė į visuomeninę veiklą. Dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti darbe, Vilniaus lietuvių susibūrimuose, kartu su kitais lietuvių veikėjais rengė memorandumus vokiečių okupacinei valdžiai, įsteigė lietuvių kalbos kursus.
Vilniuje P. Klimas pradėjo ir savo istorinius tyrinėjimus, rinko duomenis apie lietuvių tautos etnografinį plotą, bandė parodyti lietuvių nutautinimo eigą. Parašė pirmąją Lietuvos istorijos dalį. Dalyvavo rengiant 1917 m. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau generaliniu sekretoriumi. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
- Donatas Malinauskas (1869-1942). Visuomenės veikėjas, Valstybės Tarybos narys, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas. Rūpinosi lietuviškų knygų ir laikraščių gabenimu į Vilnių. Atkakliai gynė lietuviškus reikalus. Tuo metu pagrindinė D. Malinausko veiklos kryptis – iškovoti lietuviams bažnyčią Vilniuje. Padėjo organizuoti Didįjį Vilniaus Seimą 1905 m., jame dalyvavo. Kartu su Jonu Basanavičiumi 1906 m. parengė memorandumą popiežiui Šv. Pijui X dėl lenkų kalbos lietuvių bažnyčiose. 1917 m. tapo Lietuvos Tarybos nariu, o 1918 m. vasario 16 d. – Nepriklausomybės akto signataru.
- Vladas Mironas (1880-1953). Tai kunigas, Lietuvos Ministras pirmininkas, Lietuvos kariuomenės kapelionas, politinis kalinys. Atstovaudamas ne itin gausiai Vilniaus bendruomenei 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje. Buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos narys. 1917 m. padėjo rengti ir dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. sausio 26–31 d. pirmininkavo dešimčiai Lietuvos Tarybos posėdžių. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
- Stanislovas Narutavičius (1862- 1932). Iš garbingos Žemaitijos bajorų giminės kilęs Nepriklausomybės akto signataras studijavo teisę užsienio universitetuose, tačiau net studijų metais grįždavo į gimtinę, kur rinko tautosaką, užrašinėjo lietuvių dainas, legendas, pasakas.
1905 m. dalyvavo Didžiajame Seime. Čia teisininkas rėmė Lietuvos savivaldos, autonomijos ir socialinės lygybės siekius. Dar po dviejų metų kartu su žmona Telšiuose įsteigė mergaičių progimnaziją, o 1909 m. ir berniukų gimnaziją. O 1917 m. S. Narutavičius prisidėjo prie Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos, kurioje akcentavo, jog „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“.
- Alfonsas Petrulis (1873- 1928). Kunigas, švietėjas Alfonsas Petrulis paliko neabejotinai ryškų pėdsaką lietuvybės puoselėjime. Nors dėl skleidžiamų lietuvybės idėjų buvo dažnai kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, tačiau jam tai nesutrukdė aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame šalies gyvenime.
1910 m. Marcinkonyse įsteigė slaptą lietuvišką mokyklą, prisidėjo prie tokių organizacijų įkūrimo, kaip Lietuviškas choras, Blaivybės draugija, lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Ūkio ir Vartotojų draugija, taip pat padėjo leisti lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius. 1917 m. Vilniaus konferencijos metu buvo išrinktas į Valstybės Tarybą, o 1918 m. vasario 16 d. drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą.
- Antanas Smetona (1874-1944). Vienas iškiliausių tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų Antanas Smetona gimė mažažemių valstiečių šeimoje, tačiau kruopštaus darbo ir guvaus proto dėka ne tik baigė teisės mokslus užsienio universitete, dalyvavo įvairių draugijų veikloje, prisidėjo prie lietuviškų leidinių leidimo, bet ir tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui A. Smetona prisidėjo prie Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti. Šios draugijos dėka buvo pradėta organizuoti Lietuvių konferencija Vilniuje, kurioje A. Smetona yra išrenkamas Lietuvos Tarybos pirmininku. O 1918 m. vasario 16 d. jis tapo vienu iš dvidešimties signatarų, pasirašiusių Nepriklausomybės aktą.
- Jonas Smilgevičius (1870 – 1942). Vienu pažangiausių to meto ūkininkų ir ekonomistų laikomas J. Smilgevičius studijavo užsienio universitetuose, rašė vadovėlius ūkininkams, o spaudos draudimo metais rengė publikacijas „Varpui“ bei kitiems leidiniams.
Greta ūkinės ir visuomeninės veiklos J. Smilgevičius įsitraukė ir į politiką. Jis prisidėjo organizuojant Vilniaus konferenciją. Jos metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. O 1918 m. vasario 16 d. drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą.
- Justinas Staugaitis (1866 – 1943). Tai vyskupas, visuomenininkas leidėjas, rašytojas, kurio iniciatyva buvo įkurta katalikiška „Žiburio“ draugija, steigusi lietuviškas mokyklas, bibliotekas, senelių namus ir vaikų prieglaudas. J. Staugaitis taip pat aktyviai įsitraukė į lietuviškos spaudos leidybą. Skaičiuojama, jog jis parašė 17 knygų ir daugiau nei 350 straipsnių.
Be visa ko, J. Staugaitis taip pat buvo aktyvus politikoje. 1911 m. jis tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. 1917 m. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijoje metu buvo išrinktas į konferencijos prezidiumą ir į Lietuvos Tarybą. O savo karjeros viršūnę J. Staugaitis pažymėjo pasirašydamas 1918 m. vasario 16 d. Valstybės nepriklausomybės akto deklaraciją.
- Aleksandras Stulginskis (1885-1969). Tai Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, agronomas, kuris visuomet aktyviai veikė tiek visuomeninėje, tiek politinėje veikloje.
Jis pirmininkavo atgaivintai švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti, buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų. Taip pat dalyvavo rengiant Lietuvių konferenciją Vilniuje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Ir, žinoma, drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą.
- Jurgis Šaulys (1879-1948). Tai pirmasis diplomatas nepriklausomoje Lietuvoje, kurio ranka ir buvo surašytas Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas!
Už lietuviškų knygų platinimą ir tautinę veiklą iš kunigų seminarijos pašalintas J. Šaulys, savo kelią tęsė užsienyje, kur įgijo mokslų daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą jis aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą, rašė straipsnius lietuviškiems laikraščiams, priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, o 1918 m. vasario 16 d. pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
- Kazimieras Šaulys (1872- 1964). Tai lietuvių kunigas, Lietuvos valstybės, Katalikų Bažnyčios, visuomenės veikėjas. Jis aktyviai prisidėjo prie tautiečių tautinės savimonės budinimo ir stiprinimo. Signataro dėka Panevėžyje buvo įkurta labdaros draugiją beglobiams žmonės remti, „Motinėlės“ draugija neturtingiems gabiems mokslo siekiantiems jaunuoliams pagelbėti bei „Saulės“ švietimo draugija.
Kaip ir visi to meto aktyvūs visuomenininkai dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. O 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.
- Jokūbas Šernas (1888-1926). Revoliucingu charakteriu pasižymėjęs vaikinas iškart po studijų užsienyje aktyviai įsitraukė į lietuvių visuomeninį ir politinį gyvenimą.
Nuo 1914 m. J. Šernas redagavo laikraštį „Lietuvos žinios“, rengė raštus Vokietijos okupacinei valdžiai dėl Lietuvos kultūrinio, politinio savarankiškumo, buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto reikalų vedėjas bei tapo vienu entuziastingiausių Vilniaus konferencijos organizatorių. Konferencijos metu buvo įrinktas į Lietuvos Tarybą, su kurios nariais 1918 m. vasario 16 d. savo parašą padėjo Nepriklausomybės akto deklaracijoje.
- Jonas Vailokaitis (1886-1944). Tai Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, verslininkas, finansininkas bei pramonininkas, kuris kartu su broliu tarpukariu sukūrė ištisą pramonės imperiją Lietuvoje. Įspūdingą verslininko karjerą padaręs J. Vailokaitis pasižymėjo ir puikiais diplomatiniais bei politiniais sugebėjimais. Todėl 1917 m. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir joje rengė Lietuvos ekonominės sanklodos projektus. O 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.
- Jonas Vileišis (1872- 1942). Žymus visuomenės ir politinis veikėjas, teisininkas dar studijuodamas Peterburge pradėjo bendradarbiauti su laikraščiais „Varpas“ ir „Ūkininkas“. Grįžęs į Lietuvą jis prisidėjo prie daugybės draugijų ir organizacijų – 1905 m. buvo organizacinio komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui šaukti narys, vėliau tapo vienu iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir jos valdybos nariu. 1917 m. buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, o savo veiklą užtvirtino parašu Nepriklausomybės akto deklaracijoje.
